buvo tokia močiutė, kuri nieko nenorėjo. jos vyras kartais viltingai klausdavo: ar nori ko? ji trumpai atkirsdavo: ne. taip jie ir gyveno - jis vaikščiojo gatvėmis, po kiemus lyg ko ieškodamas, o ji sėdėjo prie parduotuvės ant suoliuko. kartais kokia nors moteriškė susirūpinusiu veidu paklausdavo: ar jums ko nors reikia? ji tiesio atsakydavo: nieko man nereikia. o jei koks nors neva linksmas jaunuolis norėdavo pakalbinti šį seną žmogų kokiu nors klausimu, tai ji tą trumpą pokalbį užbaigdavo maždaug tokiu sakiniu: pyzdink iš čia, vaikeli.
buvo toks atvejis kai vyriškis bėgo su maišais į autobusą. vienas jų praplyšo ir iš jo pabiro neužmirštuolių žiedai. tas vyriškis bėgo, spardė jas ir nuvažiavo autobusu, o močiutė pakėlė vieną žiedą ir įsisegė į atlapą.
kartą ar du, jai besėdint ir besidairant į šalis, priėjo policininkas ir jau buvo kažką besakąs, bet ji atsidūsdama pakilo ir nuėjo nenorėdama įžeisti pareigūno. daug analogiškų atvejų buvo ir su jos vyru. jo vardas buvo Alvydas. kai kada ji jam sakydavo: Vyduk, tu - mano saulė.
kai jis numirė, netrukus mirė ir močiutė, nes neberado sau vietos po saule.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą